Tuštėjant Lietuvos kaimams, atsiranda vis daugiau miestiečių, kurie pavargę nuo šiuolaikinio gyvenimo tempo, kuriasi ekologinėse gyvenvietėse arba bendruomenėse. Jie statosi šiaudinius namus, užsiima gamtine žemdirbyste ir daugiausiai laiko praleidžia tiesiog būdami gamtoje. Pirmoji ekologinių gyvenviečių, paprastai vadinamų tiesiog ekogyvenvietėmis, kūrimosi banga Lietuvoje kilo prieš dešimt metų, vėliau ji atslūgo, o pastaraisiais metais susidomėjimas vėl smarkiai išsaugo.

Dabar ekobendruomenių, kurias sudaro nuo kelių iki keliasdešimties šeimų, mūsų šalyje yra penkiolika. Dažniausiai vienas entuziastas, besižavintis ekologišku gyvenimo būdu, ir turintis daugiau pinigų, nuperka, tarkim, 20 hektarų žemės sklypą kaime, o paskui po kelis hektarus parduoda bendraminčiams. Ekogyvenvietės kuriasi ir kelioms šeimoms įsigijus didesnį sklypą. Mat svarbu, kad kaimynystėje gyventų panašiai mąstantys žmonės, kuriems svarbiausia sveikas gyvenimo būdas, gamtos saugojimas, aktyvios bendruomenės kūrimas.

Tokie žmonės dažniausiai apsigyvena šiaudiniuose namuose, nes tai, pasak ekogyvenviečių narių, pats ekologiškiausias, šilčiausias ir pigiausias būstas. Daugelis jų yra vegetarai, tad augina tik daržoves, kurių beveik nelaisto, neravi, neįdirba dirvos ir nenaudoja jokių trąšų. Visa tai atstoja šiaudų mulčas. Tokia žemdirbystė vadinama gamtine, nes, pasak ja užsiimančiųjų, nealina dirvos. Tad ši visada būna puri, o daržovės skoniu nė iš tolo neprimena tų, kurios auginamos įprastai ar tuo labiau naudojant chemikalus.

Tokie civilizacijos teikiami malonumai, kaip karštas dušas ar elektrinė viryklė, kai kuriems ekobendruomenių nariams neatrodo būtinybė. Taip pat daugelis nejaučia poreikio lankytis kino teatruose ar spektakliuose, ilsėtis prie jūros. Vis dėlto beveik visi, nors ir pabėgę iš miesto, naudojasi mobiliaisiais telefonais, internetu, automobiliais.

Beje, tokiose gyvenvietėse kuriasi įvairaus išsilavinimo ir profesijų žmonės. Atokiuose kaimuose apsigyvena verslininkai, ministerijų darbuotojai, vadybininkai, tačiau daugiausiai tokių, kurių darbui nereikalingas biuras. Tai programuotojai, fotografai, dizaineriai, menininkai.

Taigi kas skatina miestiečius, susikūrusius gerovę didmiestyje, pakankamai uždirbančius ir nemažai pasiekusius profesinėje srityje, miesto komfortą iškeisti į gyvenimą gamtoje?

Svetainę atstoja pieva, dušą – kubilas

Ročkių ekobendruomenės, įsikūrusios Lazdijų rajone, narys lektorius Darius Ražauskas sako, kad per pastaruosius dvejus metus išaugusį susidomėjimą ekobendruomenėmis skatina bendros pasaulinės tendencijos: natūralaus maisto ir kosmetikos priemonių propagavimas, skatinimas tausoti gamtos išteklius. „Nors prisidengdami žaliomis etiketėmis nemažai verslininkų tik didina pardavimą, o su tikrąja ekologija tai mažai ką turi bendra, tačiau bendras psichologinis laukas veikia žmones”, – neabejoja D.Ražauskas.

Jis pastebi, kad Lietuvoje užaugo nauja karta, kurios atstovų gyvenimas kaime neatbaido, nes jiems tai neatrodo tik vaikščiojimas paskui karvės uodegą, kaip vyresnės kartos žmonėms, prisimenantiems kolūkių laikus. „Daugeliui besikuriančiųjų ekogyvenvietėse ne tiek svarbu turėti žemės sklypą, kiek svarbu panašiai mąstantys kaimynai ir kokybiškas bendravimas, kurio labai stinga gyvenant mieste. Daugelis įlindę į kompiuterius, užsiėmę savo reikalais, tad net šeimos nariai mažai tarpusavyje bendrauja. O juk žmogus – sociali būtybė. Šiltų santykių trūkumas daugeliui yra pagrindinis motyvas kurtis ekobendruomenėse”, – aiškina D.Ražauskas.

Eglė Žaltauskienė, prieš penkerius metus kartu su vyru persikėlusi iš miesto į kaimą, tvirtina, kad tik čia, nuolat būdama kartu su sutuoktiniu, gali geriau jį pažinti. „Gyvendama mieste ir dirbdama nuo ryto iki vakaro savo vyrą per parą matyčiau vos dvi valandas. Būčiau pikta, suirzusi, man trūktų dėmesio, neliktų laiko puoselėti šeimos vertybių”, – neabejoja 26-erių metų moteris.

Jos netenkino ir gyvenimas, įspraustas į mokesčių, paskolos ar nuomos už būstą rėmus. Tad studijuodama paskutiniame grafikos specialybės kurse paragino būsimą vyrą nieko nelaukiant keltis į kaimą, nors jie turėjo įsigiję tik plyną žemės lauką. Naujakurių nuo kaimo neatbaidė net tai, kad beveik dvejus metus ir žiemą, ir vasarą teko gyventi šiaudinėje palapinėje, maistą gaminti ant laužo, o praustis tvenkinyje. „Nemažai žmonių važiuodavo pas mus lyg į zoologijos sodą, tačiau tokios sąlygos nėra nepatogumai – atvirkščiai, leidžia pajusti gyvenimo kokybę”, – tikina E.Žaltauskienė.

Dabar Žaltauskai turi 16 kvadratinių metrų šiaudinį namelį, elektrinę viryklę, tačiau iki šiol maistą gamina lauke, drabužių spintą atstoja pastogė lauke, dušą – kubilas, o svetainę – pieva.

Kaime niekada nebūna nuobodu

Įsikūrusiems ekobendruomenėse netrūksta ne tik miestiečiams įprastų patogumų, palengvinančių buitį, bet ir pramogų. Spektaklius, filmus ar egzotiškas keliones jiems atstoja buvimas gamtoje ir jos stebėjimas. Būtent dėl to, kad galėtų visą dieną leisti pievoje ar miške, daugelis ir bėga iš miesto. „Žmonės turi gerus darbus, atrodo, jiems sekasi, tačiau nesijaučia laimingi, jiems kažko trūksta. Ištrūkę savaitgaliui į sodybą daugelis iškart pasijunta geriau, nes gamta harmonizuoja, gydo, tai tarsi meditacija. Tačiau kelių dienų ar savaitės neužtenka norint atsipalaiduoti, ypač kai šiandieninis žmogus gauna milžinišką kiekį informacijos. Tad noras nuolat jaustis gerai yra dar vienas motyvas iškeisti miestą į kaimą”, – paaiškina D.Ražauskas.

Tai patvirtina ir 31 metų Stanislovas, dvejus metus gyvenantis Dovydų kaime: „Dirbau Anglijoje gerai mokamą darbą, turėjau prabangų automobilį, užsidirbau pakankamai pinigų, kad galėčiau įsigyti butą. Atrodė, viską turiu, kad būčiau laimingas, tačiau taip nesijaučiau. Be to, mačiau, kad žmonės, nors ir turėdami dar daugiau turtų, jaučiasi kur kas prasčiau nei aš. Suvokiau, kad gyvenimas eina pro šalį, o aš rituosi tiesiai į bedugnę.”

Vis dėlto visiškai pabėgti nuo civilizacijos ekologiško gyvenimo būdo propaguotojai nesistengia. „Tokių asketų, kurie nesinaudotų elektra ar automobiliais, yra vos keli. Ir šiaudiniame name žmonės susikuria patogią buitį, pavyzdžiui, net įsirengia šildomas grindis. Naudodamiesi greitaeigiu internetu plėtoja tarptautinius verslus”, – pasakoja D.Ražauskas.

Beje, nemažai persikėlusiųjų gyventi į kaimą čia sukuria verslus, pavyzdžiui, užsiima kalvyste, gamina muilą, kepa duoną, parduoda ekologiškai užaugintas daržoves, imasi kitokios jiems malonios veiklos. Štai E.Žaltauskienė pinigų užsidirba organizuodama vaikams vasaros stovyklas, jos vyras rengia seminarus apie šiaudinių namų statybą.

Tiesa, ekobendruomenėse gyvena nemažai žmonių, kurie ir toliau dirba mieste. Vienas tokių – tarp Kazlų Rūdos miškų, Kardokų kaime, prieš penkerius metus su šeima įsikūręs ponas Mindaugas. Jis Kaune dirba baldų gamybos vadybininku. „Kol kas buvimo mieste visiškai nepavyksta išvengti, tačiau stengiamės būti kuo mažiau nuo jo priklausomi. Juk ten nėra kuo kvėpuoti, nėra švaraus maisto, vandens. Kaime girdžiu gerves, gegutes, kitus paukščius. Grįžęs iš darbo įšoku į tvenkinį, paskui tvarkausi darže. Miestiečiai eina į sporto klubą, o aš – dalgiu pjauti žolės. Tokia veikla turi prasmę”, – sako 41 metų vyras.

Bene didžiausią pasitenkinimą ponui Mindaugai teikia tai, kad gyvendamas sodyboje jis nuolat įsitraukęs į kūrybos procesą, pavyzdžiui, bando perprasti gamtinės žemdirbystės principus, išmokti auginti grikius ar suformuoti sodą. Pats pasistatė 150 kvadratinių metrų šiaudinį namą. „Čia niekada nebūna nuobodu, nes gamta kinta. Jeigu gyvenčiau mieste, ieškočiau būdų, kaip galėčiau atsipalaiduoti, o kaime kasdien esu pasinėręs į įdomią veiklą. Kai kieme turi savo tvenkinį, net ir prie jūros nesinori”, – dėsto Mindaugas.

Tačiau pabrėžia, kad taip gyvendamas nesijaučia išskirtinis ar nusileidęs iš kosmoso. Su vaikais jis dažnai leidžiasi į dviračių žygius, lankosi koncertuose, o neseniai grįžo iš užsienio kelionės.

Tikisi turėti pradinę mokyklą

D.Ražauskas pastebi, kad nors gyvenimas ekogyvenvietėse vilioja vis daugiau lietuvių, pavargusių nuo miesto, mūsų šalyje jos dar nėra taip stipriai išsiplėtusios kaip, tarkim, Italijoje, Anglijoje ar Vokietijoje, kur ekobendruomenes sudaro šimtai šeimų. Pasak D.Ražausko, jos turi savo šventyklas ar bažnyčias, mokyklas, darželius, o kai kurios – net savo valiutą. „Mūsų ekogyvenvietės mažos, dar tik kuriasi. Nemažai žmonių, turinčių jose sodybas, tik savaitgaliais atvažiuoja. Tačiau ir pas mus galvojama apie vietines mokyklas ar darželius”, – tvirtina Ročkių ekobendruomenės narys.

Pradinę mokyklą tikisi turėti ir Kardokų bendruomenė. „Nors kol kas čia nuolat gyvena tik trys šeimos, o iš viso nupirkti devyni sklypai, tačiau realu, kad po ketverių metų mokykla veiks. Mokyti galėtų vienas iš bendruomenės narių arba atvyktų mokytojas”, – tikisi ponas Mindaugas.

Pasak jo, mokykla reikalinga ne tik todėl, kad vaikų nereikėtų vežioti į miestą, bet ir dėl galimybės vaikams mokytis ne pagal standartinę programą, kuri neugdo kūrybingumo, o nuo mažų dienų spraudžia į rėmus.

Beje, kai kurie ekobendruomenių gyventojai, nusivylę Lietuvos švietimo sistema, vaikų į mokyklas visai neleidžia. „Kol neturim vietinio mokymo centro, mūsų devynerių metų mergaitė mokosi namie žaidimų, pasakų forma. Pirmą klasę baigusi Valdorfo mokykloje, dabar vyksta tik atsiskaityti. Iš pradžių pedagogai bandė mus atkalbėti nuo mokymosi namie, tikindami, kad pakenksim vaikui, tačiau kai pamatė, jog rezultatai nesuprastėjo, visus darbus ji atlieka, nusiramino”, – pasakoja Stanislovas.

Jis sako, kad dukra gyvena nevaržoma jokių rėmų: kada nori keliasi, kai užsimano – pažaidžia, tada pasimoko. Tačiau jausdama atsakomybę, kad reikės atsiskaityti, mokslų neapleidžia.

Beje, panašiu ritmu ekobendruomenėse gyvena ir suaugusieji. „Šiuo metu statom pirtį, planuojam praplėsti namelį, bet viską kuriam savo rankomis, tad kiek spėjam, tiek ir padarom. Mums nereikia savęs prievartauti – kiek norim, tiek dirbam, niekur neskubam”, – gyvenimo kaime pranašumus vardija E.Žaltauskienė.

Pragyvena už kelis šimtus litų per mėnesį

Ekobendruomenių kūrėjai išskiria dar vieną gyvenimo sodyboje pranašumą: tai minimalūs poreikiai, kuriems patenkinti užtenka vos kelių šimtų litų per mėnesį. „Mėsos nevalgome, pieno produktų vartojame labai retai, daržovių užsiauginame patys, o malkomis apsirūpiname miške rinkdami sausuolių šakas. Be to, šiaudiniam namui šildyti jų reikia labai nedaug”, – teigia E.Žaltauskienė.

Jai antrina ponas Mindaugas: „Šalčiausią žiemos dieną 150 kvadratinių metrų namui apšildyti užtenka dviejų glėbių malkų, o kai šilčiau – pakanka kūrenti kas antrą parą.”

Nepaisant pigaus pragyvenimo, galimybės valgyti šviežias daržoves ir dirbti, kada nori, daugeliui miestiečių toks gyvenimo būdas nepriimtinas, siekis sąmoningai atsiriboti nuo civilizacijos teikiamų patogumų atrodo keistai. Tačiau visi „Veido” kalbinti pašnekovai tvirtina, kad jaučiasi puikiai ir nė už ką nesutiktų grįžti į miestą. Tiesa, pripažįsta, kad miestiečio sprendimas keltis į kaimą – didelis iššūkis ir nemažai pastangų reikalaujantis patyrimas.

„Neverta kaime tikėtis lengvo gyvenimo. Gerovės kūrimas čia reikalauja kur kas daugiau energijos nei mieste. Vien tik norint parsinešti pieno ar vandens tenka sukarti po kelis kilometrus. Kai atsikraustėm, pirmus mėnesius buvo sunku judėti – ne eidavom, o pūškuodavom. Tačiau taip gyvenant neįmanoma priaugti svorio, pasitaisė sveikata”, – daugiau gyvenimo sodyboje pranašumų nei trūkumų mato E.Žaltauskienė.

Manipuliuojama ekologijos idėjomis

Persidirbusį, slegiamą paskolos naštos, didžiulių mokesčių už elektrą ir šildymą miestietį ekobendruomenių narių skleidžiamos idėjos gali lengvai sužavėti, tačiau psichoanalitikai perspėja, kad daugelis pasiduoda kraštutinumams. „Vien todėl, kad persikėlė iš Vilniaus priemiesčio į Panevėžio rajoną, žmogus netampa laimingesnis. Laimingumo lygis labiausiai priklauso nuo prigimtinių žmogaus savybių. Optimistai bet kur gyvendami jausis kur kas geriau nei pesimistai. Nuo to, ar žmogus dirba mėgstamą darbą, taip pat priklauso jo būsena”, – aiškina psichoterapeutas Olegas Lapinas.

Jis pabrėžia, kad pristatant žemės sklypą kaip esantį ekogyvenvietėje, kuriamas išskirtinumas, parodant, jog ta vieta pranašesnė už kitą. Tačiau tai tik rinkodaros triukai, tokie patys, kaip ir ekologiškai užaugintą vištą siekiant parduoti dvigubai brangiau. „Šiuo metu ekologijos idėjos daugeliui skamba patraukliai, tad jomis lengva manipuliuoti, – neabejoja O.Lapinas. – Išsprendus maisto trūkumo problemą, išmokus jį ilgiau išlaikyti tinkamą vartoti, kilo ir manija dėl kenksmingų priedų, genetiškai modifikuotų produktų. Daugelis žmonių mąsto neigdami. Juk kaimiečiai serga ne mažiau nei miestiečiai.”

Žemdirbystės instituto Augalų mitybos ir agroekologijos skyriaus vedėjas Sigitas Lazauskas taip pat mano, kad nereikėtų pulti į kraštutinumus. „Parduotuvėse maistas perdirbtas, daug jo sintetinio, tačiau prieš įrodinėdamas, kad augina ekologiškas daržoves, žmogus pirmiausia turėtų išsitirti dirvožemį. Juk gali būti, kad kolūkių laikais toje vietoje buvo pesticidų sandėlis”, – sako S.Lazauskas.

Be to, mokslininko teigimu, nėra lengva auginti daržoves nenaudojant jokių papildomų medžiagų. Mat augalus anksčiau ar vėliau užpuola kenkėjai, esant dirvožemyje nepakankamai mikroelementų, prastėja derlius. „Kažkiek laiko daržovės augs ir visai netręšiamos, nes dirvožemio derlingumas buvo sukurtas anksčiau, tačiau mūsų gamtinėje zonoje ilgai taip žaisti nepavyks”, – įsitikinęs S.Lazauskas.

www.veidas.lt